Į PRADŽIA
ŽVAIGŽDĖ
MANO SEIMYNĖLĖ
AČIŪ
LABAS Ačiū Tau, kad mane aplankei. aš Tavo apsilankymo labai labai laukiau.
Tikiuosi, kad tai nepaskutinis kartelis, kai Tu pasibeldei į mano duris. Aš gimiau
ant  XX1 amžiaus slenksčio, prieš pat Šv. Kalėdas.
Nors esu visai  .dar mažas berniukas, bet mane aplanke daug didesnės už mane raganos - ligos.
Dėl jų aš, medikų akimis, esu visiškai bejėgis vaikutis, kuriam pripažinta visiška negalė.Neryškiai matau pasaulį.
Mano akyse saulėlydis blyškus ir nelabai matomas. Aš ne tik blogai matau pasaulį ir jo teikiamas spalvas,
bet, kad ir  kaip bebūtų liūdna ir gaila,  to pasaulio net nesuvokiu -  aš jo nepažįstu.Turbūt jau niekada mane mylintys tėveliai iš mano lūpų neišgirs taip laukiamų žodžių, net trumpo žodelio -  MYLIU. Turbūt aš jau niekada nebūsiu savarankiškas, niekada pats neapsirengsiu, nepavalgysiu ir neatliksiu to, kas labai lengva kitiems - sveikiesiems.Niekada nežaisiu su kiemo vaikais, niekada nebūsiu Jūsų pasaulyje. Aš turiu tik savo mažutį pasaulį, kuriame ir gyvenu.
Mano tėveliams sunku su tuo susitaikyti.  Jiems sunku kas karta matyti mano bejėgiškumą. Artimiesiems dažnai, tarsi lietus, pabyra ašaros mane prisiglaudus ar paglosčius.
Aš, kaip ir mano broliukas, esame jiems patys brangiausi žmonės. Jiems aš visada būsiu sveikas ir stiprus. Nors tik svajonėse jie mato, kaip aš džiaugiuosi viskuo, kas supa mane, bet jų švento tikėjimo, jog įvyks stebuklas ir aš pasveiksiu, niekas negali atimti. Nors iš tiesų jau taip turbūt niekada nebus.
Ateikite pas mane visi, kas norite su manimi draugauti, kas manęs neatstumiate, kas palaikote mane ir mano mylimą šeimynėlę.
Tapdami mūsų draugais, leisite mums pamiršti beribį skausmą ir neviltį.
Jei Tu esi geras, nuoširdus ar net liūdnas bei vienišas, nusišypsok,   atverk plačiai duris į mano svetainę ir tapk mano dalelyte.
             Aš Tavęs laukiu, Tu man labai reikalingas.